Linas Karaliūnas

 Aš gimiau Vilniuje, puikiajame Užupyje, 89-taisiais. Deja ten praleidau tik pirmuosius 3 savo gyvenimo metus ir likimas nugrūdo į visai kitą miesto kampelį. Mano tėvas buvo džiazo pianistas, turbūt iš jo ir atsirado polinkis į muziką. Nors prie muzikos liesdavausi nuo pat vaikystės, deja buvau perdaug tingus ir niekas manęs neleido į muzikos mokyklą. Dabar iš dalies už tai tėvams ir esu dėkingas, - kai iš arčiau pamačiau Lietuvos muzikinio lavinimo sistemą. Taigi tapti muzikantu sugalvojau būdamas keturiolikos – įkvėptas “The Beatles” norėjau išmokti groti gitara, bet likimas man pakišo koją – namie tarp gausybės įvairiausių instrumentų gitaros neradau, tačiau radau bosą – taigi nuo jo ir pradėjau. Mokykloje 2004-taisiais subūrėme bliuzo grupę ir tai buvo mano karjeros pradžia.

Po kažkiek laiko supratau, kad noriu būti pianistu, džiazo pianistu. Atsimenu puikiai, - tai buvo 2005 metų rugpjūčio 15 diena – kai atsisėdau prie kliapo ir pradėjau mokytis pirmąjį džiazo standartą. Nuo 2006 sausio ėmiau lankyti privačias pamokas pas A. Polevikovą, su kuriuo vėliau tapome puikiais bičiuliais – jis mane ruošė stojamiesiems į konservatoriją – taigi ėmiau ten ir patekau - nuo 2006 rudenio ėmiau studijuoti Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje pas doc. Sigitą Giedraitį. 2007-tais metais ten subūriau pirmąjį trio. Ten taipogi įkūrėme RMSC klubą. Baigęs konservatoriją 2009-taisiais įstojau į Vilniaus Kolegijos menų fakultetą, džiazo skyrių toliau tęsti studijas pas S. Giedraitį. Dirbdavau trio, bei kvarteto sudetyje, dalyvavau daugybėje įvairiausių pro

jektų Kolegijoje ir už jos ribų. S. Giedraičiui esu dėkingas netik už muzikines pamokas, bet ir už gyvenimiškas.

Tarp studijų konservatorijoje, bei kolegijoje turėjau vienerius laisvus metus, per kuriuos teko įgauti daug įvairios patirties, tiek muzikinės, tiek ir gyvenimiškos. Su kvartetu tuo metu, 2009-taisiais pirmą kartą išvykome koncertuoti svetur ir atradom naujų ryšių vakarų Vokietijoje, Diusseldorfo, Kiolno miestuose, taip pat teko pagroti ir Olandijoje, Hagos mieste. Keletą kartų Diusseldorfe teko groti tenykščiuose jam session ir susipažinti su naujomis nuomonėmis, naujais žmonėmis, taip pat pagroti profesionalioje scenoje. Paskutiniu metu gan dažnai teko ten vykti, nes  ekonominis sunkmetis sunkiai leidžia išgyventi Tėvyneje.


Po brangaus Tėvo mirties 2011-ujų sausį, supratau, kad privalau iki savo gyvenimo pabaigos nešti muzikanto vėliavą. Turiu toliau tęsti jo darbus, mąstymo tradiciją, bei filosofiją. Taip pat, kaip muzikantas, perimu ir tęsiu jo grojimo būdą su dviem ir daugiau klavišinių instrumentų vienu metu, ką pradėjau taikyti iškart po jo mirties. Nors mano Tėvas mirė kaip žmogus, tačiau jo darbai, mąstymas ir filosofija bus tęsiami, ir nors jam pačiam dėl politinių priežasčių nepavyko apie save paskelbti pasauliui, tą už jį privalau padaryti aš.

Dalyvavau šiuose festivaliuose:

  • ’08 Birštonas Jazz “Tango Extremal”(su V.Čekasinu)
  • ’08 L’viv Folk-Jazz festival (Ukraina; su Bekešo Vilkais)
  • ’08 Nida Jazz “Tango Extremal” (vėlgi su V.Čekasinu)
  • ’08 L’viv International Literary festival (trio)
  • ’10 Birštonas Jazz , jungtinis projektas su škotais (su V. Čekasinu)
  • ’10 “Jazz Fontanas” (su trio, kaip akompaniatoriai)
  • ’11 "Vilnius Jazz Young Power" (trio)
  • ’11 Elektrėnų Jazz festivalis "Jaunystė" (RMSC quartet)
  • ’11 "Jazz improvizacija", pianistų konkursas LMTA (solo pasirodymas)
  • ’13 "In Latino" su RMSC projektu "Vizijos iš Brazilijos"
  • ’14 Jūros šventė su RMSC projektu "Salsa"
  • ’15 “Jazz Fontanas” (su trio, kaip akompaniatoriai)